BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Renginiai’ kategorija

Visus gyvulėlius sunku apsakyti…

2010-09-27

Bet keletą jų galima apsakyti ir parodyti visiems norintiems :) Gyvulėlių Lietuvoje turime visokių ir gan nemažai. Ir neša jie ilgesnį ar trumpesnį pinigėlį savo turėtojams, tokia jau tų gyvulėlių paskirtis ir dalia. Tačiau įdomiausi yra tie gyvulėliai, kurie be piniginės naudos turi kitokią, gilesnę prasmę. Tai yra mūsų senosios, tradicinės gyvulių veislės, jų yra labai nedaug, tiek pačių veislių, tiek jų atstovų. Produktyvumu šie sutvėrimai nepasižymi, todėl šiuolaikinis ūkininkas jų laikyti nenori – vienas nuostolis. Tačiau tikėtina, kad jie yra kaip tik tie gyvūnai (na, jų palikuonys), kurių dėka išgyveno mūsų tauta. Ne kalavijų aštrių ir pilių kuorų (nenuvertinant, aišku šitų faktorių), o juodo vargo, instinkto išgyventi bet kokiomis sąlygomis, mokėjimo dirbti žemę ir laikyti gyvulį dėka lietuviai kaip tokie pasiekė šias dienas. Bajorai, karžygiai – jie nutautėjo, jie buvo pats pirmasis priešų taikinys, todėl ir išnyko. Liko tik tie žmogeliai, kurie visą gyvenimą laikėsi įsikibę karvės uodegos, mes visi esam jų palikuonys. Patys išlikom ir džiaugiamės savimi, o karvę, kuri mus ištraukė, pamiršom? Šiais “moderniais” laikais tradicijas keičia “gamyba”, “pramonė” ir “verslas”, todėl jau nebėra natūralios vietos senoviniams gyvulėliams. O juk labai gaila prarasti amžių paveldą… Na, nėra taip viskas blogai, greičiau kaip tik atvirkščiai – dabar geriau negu bet kada. Kaip atsiranda vis daugiau entuziastų dėvėti senovinius šarvus, dainuoti senovines dainas, užsiimti senovės amatais, taip vis daugiau žmonių pasiryžta rūpintis lietuviškai gyvulėliais. Aišku, egzistuoja ir valstybės parama, tačiau ant jos toli nenujosi – entuziazmas, užsidegimas, meilė ir gera valia – patys geriausi motyvai turint reikalo ne tik su gyvuliukais, bet ir su bet kokia gyvybe apskritai.
Žemiau – vaizdai iš rugpjūčio 17 d. Baisogaloje vykusios parodos.

Žemaitukai žirgai. Tikri lietuvių karo žirgai – nedideli, bet ištvermingi. Kaip tik šįmet vyksta žygis žemaitukais nuo Lietuvos iki Juodosios jūros, kaip senovėje! Žygis, aišku, ne karinis, o draugiškas ir sportiškas.

Žirgas – pats svarbiausias gyvūnas žmonijos istorijoje. Tik šių nuostabių gyvūnų dėka buvo galima žmonijos pažanga. Pietų Amerikos civilizacijos neturėjo arklių, kur jos dabar, tos civilizacijos? Užteko keleto raitų Korteso marodierių, kad parklupdytų imperijas :) Automobilį turim tik daugiau kaip šimtą metų, o arklį – daugiau kaip 10 tūkst. metų! Lietuvių ir žirgų ryšys yra ypatingas. Mūsų protėviai juos garbino, laidojo kartu su žuvusias kariais. Neveltui mūsų valstybės herbe pavaizduotas žirgas, o kad tai žemaitukas, galite net neabejoti :)

O kas čia toks sekantis pagal svarbumą lietuviui gyvulys? Aišku kas – kiaulė. Lietuvos vietinė kiaulė – degla, su nedideliais “pakabukais” po kaklu, tai kaip archajiškumo požymis, “modernios” kiaulės tokių neturi. Visaėdis gyvūnas – tikras lobis senovės ūkininkui, visada neužtikrintam kokių pašarų kada pavyks gauti. Gali auginti javus, džiaugtis gausiu derliumi, o užeis priešai ir išpleškins laukus. Tuo tarpu kiaulių pulkelį gali saugiai išsivaryti į miškų glūdumas ir taip išsigelbėti nuo pražūtingo bado. Apskritai gyvulininkystė yra pažangesnė ūkininkavimo forma nei augalininkystė. Gyvuliai užtikrina žmonėms maistą visus metus, mažiau įtakos turi sezonai, nepalankūs metai. Gyvuliai leido žmonėms apsigyventi kalnuotose vietovėse, pusdykumėse ar net dykumose, tundrose. Tik prisijaukinus gyvulius, atsiranda pirmieji žmonijos civilizacijos požymiai. Gyvūnų prisijaukinimo ir pirmųjų miestų atsiradimo datos istorijoje sutampa.

Kita lietuviška kiaulių veislė – Lietuvos didžiosios baltosios (senojo tipo). Tai jau ne senoviška, o XX a. išvesta kiaulių veislė. Savų veislių turėjimas rodo valstybės ūkio bei mokslo stiprumą ir brandą. Jei augalų veislės sukuriamos gan greitai, tai su gyvūnais taip nėra, tai gan ilgas, kartais pusė amžiaus ar ilgiau užtrunkantis procesas, kurio rezultate atsiranda gyvūnų tipas, atitinkantis ekonominius to meto poreikius, visiškai prisitaikęs prie krašto klimatinių, ūkininkavimo sąlygų, vietinės pašarų bazės. Šio didelio darbo rezultatus vertėtų išsaugoti. Bėda ta, kad laikai keičiasi pernelyg greitai ir ši veislė jau neatitinka “vakarietiško” poreikio turėti neriebią, raumeningą mėsą. Nors lašiniai yra tradicinis nacionalinis lietuviškas patiekalas (kad ir ką ukrainiečiai besakytų), tačiau šiuolaikinio ūkininko tai neguodžia. Jam reikia žaliavos eksportui, todėl ši lietuviška veislė pasmerkta išnykti. Kas būtų jei su pačiais lietuviais taip atsitiktų ir jie staiga “neatitiktų” pasaulio reikalavimų, a? Juokas juokais, bet lietuvišką kiaulių veislę (vos neparašiau “lietuvišką kiaulę” :)) verta išlaikyti, kaip atsparų, prisitaikiusį gyvulį, kuris gali būti kaip motininė veislė taip vadinamiems pramoniniams hibridams kurti. Būtume tikri lietuviški kiaulės, jei neišsaugotume :)

Dvi senoviškos galvijų veislės. Lietuvos šėmieji ir baltnugariai galvijai. Šėma ta karvė kur pilka, o dešinėje – baltnugarė. Kalbama, kad senovėje karves laikydavo ne dėl pieno (kiek ten to pieno), bet dėl… mėšlo. O kuo gi tręšti javų laukus? Mineralinių trąšų niekas gi neturėjo, tad mėšliukas buvo aukso vertės :) Paradoksalu, bet mėšlo vertė vėl kyla, kadangi ekologiškai ūkininkaujantiems draudžiama naudoti sintetines trąšas. Tik tiek, kad ekologiškai ūkininkaujančių palyginti nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Nuo mėšlinų reikalų, prie dangiškų: yra tokia mįslė – šėmas jautis dangų laižo, kas? Atsakymas – debesis. Tačiau šėmas jautis, kaip matome yra ne tik mįslių ir pasakų personažas, turime dar šėmų jaučių po šėmais debesimis, tik labai jau nedaug…

Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys. Avys nusisuko ir slepiasi, o avinas nebijo nieko ir įtariai žiūri, kas čia bus. Beje, 40 % avių (patelių) yra su ragais, tai veislės archajiškumo požymis. Šiuolaikinės veislės dažniausiai iš viso beragės. Avys laikomos Lietuvoje nuo seno, tačiau sąlygos ne pačios palankiausios – per drėgnos ganyklos. Drėgmė kenkia avių nagoms, įsimeta visokios ligos. Klimato šiltėjimas paveiks teigiamai :) Vilnos spalvų įvairovė, kuria pasižymi ši veislė – palanki įvairiems nedažytos vilnos dirbiniams.

Ožkos. Kiek žinau, neturi oficialaus jokios veislės statuso, todėl - tiesiog ožkos. O čia tai iš viso – parodos pažiba, karalienė, tiesiog “mis” (ar “misis”). Yra tokia lietuviška patarlė – ožka nusigyvenant, ožka prasigyvenant. Tai reiškia, kad ožka – tarsi skurdo, nepritekliaus, vargo simbolis. Tačiau tuo pačiu ožka padeda tą nepriteklių ir skurdą įveikti. Sakoma, kad ožką – tai lenkų karvė :) Lietuviams taip pat galioja šis pašiepimas. Sovietmečiu karvę laikyti buvo nevisai legalu, na žiūrint kur ir žiūrint kiek. Kaip sakoma, neieškokite kvailių, draugas kolūkieti – jei laikai karvę, ar kiaulę, tai ir kurmiui aišku, iš kur neši jiems pašarus :) O ožka, tai ką, bet kokiame pagriovyje išsimaitins, išsiganys karklyne, geriau ir nereikia jai. Ožkos pienas mažiau alergizuoja (tačiau tai yra individualu, mano dukrytę alergizuoja ir ožkos pienas). Ožkos pienas turi specifinį prieskonį, ne visi jį mėgsta. Mano mama rytą vakarą melžia ožkas, tačiau jų pieno negeria. Bet varškės sūris koks skanus! Ožkos – tikros individualybės, užsispyrę kaip asilai, “naglos kaip tankai” :) Ožkų pilna kaimuose. Vis daugiau pensininkų, kurie atsisako karvių – joms reikia rimtesnės ganyklos, rimtesnių pašaro atsargų žiemai (o čia visur atsiremia į kurą, į nemažus pinigus ir darbą), o ožka, kiek jai tereikia. Ožkų pilna miestuose. Viena, kad  lietuviški miestai kažkodėl išsiplėtojo ir užėmė visiškai kaimiškas teritorijas (Kauno pavyzdys). Jei jau ožkos išgyvena kokio Afganistano akmenuotose priekalnėse, tai ką čia joms žalumoje paskendę Lietuvos miestai :)

Lietuvos vištinės žąsys. Ką ten vištinės, tiesiog gulbės, o ne žąsys :) Lietuvoje jų buvo nelikę visiškai, 100 kiaušinių buvo atvežta berods iš Rusijos ir taip ši veislė buvo išgelbėta nuo nebūties. Negali sakyti, kad išgelbėta, jų dabar tikriausiai nebėra nei šimto paukščių, bet gal viskas pasikeis į gerą pusę. Stovi inkubatoriai, perinama po truputį, turėtų būti viskas gerai.

Lietuvos skalikai. Labai žmogui draugiški, gražūs lietuviški medžiokliniai šunys. Kiek esu matęs visokių medžioklinių šunų (tėvas jų laikė visokiausių – įvairios laikos, taksai, foksterjerai ir kiti –tejerai) tai nė vienų žvilgsnis nėra toks draugiškas, palankus ir atsidavęs žmogui. O maži skalikų šuniukai yra tikras tėvų siaubas :) Vaikai pamatę tuos šuniukus jau negali atsitraukti ir būtinai reikalauja tokių nupirkti.

Ponių pasirodymas – specialiai vaikams. Ponių ir vaikų lenktynės. Teneapgauna mažumas, poniai – tikri žirgeliai ir bėgte juos aplenkti gali ne kiekvienas.

Turbūt vienintelė lietuviška tradicija, kuriai išnykimas negresia :)

Medžiotojų sriuba, tikras gardumėlis! Skonis kaip charčo, bet tai pats tinkamiausias srėbalas kiaurai vėjo prapučiamose ganyklose.

Rodyk draugams

Kernavė 2010

2010-07-11

Dvyliktasis eksperimentinės archeologijos festivalis “Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje”. Tenka lankytis antrą kartą – labai įdomu ir smagu. Šįkart  atidarymo eiseną kažkaip pramiegojom, bet paskiau visą likusią dieną (o tai buvo sekmadienis, liepos 4 d.) prazyliojau piliakalniais aukštyn-žemyn. Visas veiksmas vyko viršuje ten ir “viduramžių miesto aikštė”, ir dauguma amatų bei koncertas. Tuo tarpu mūsų bazė buvo piliakalnio papėdėje. Taip kad kai tik prieidavo kokio įdomesnio įvykio laikas, taip ir pasileidi tekinomis į viršų, o paskui atgal, gera mankšta. Žmonių minia buvo didelė ir pakankama grūstis visur, tačiau nuotaika puiki – atsipalaidavimas, šypsenos ir malonus bendravimas. Smagu stebėti įvairių šalių “viduramžių amatininkus”. Čia pat, visiems matant žiedžiami puodai ar gaminama kita keramika, įvairiais senoviniais būdais apdirbama mediena, metalas ir kitos medžiagos. Gražių, senoviškai atrodančių rankų darbo daikčiukų mėgėjai galėjo prisipirkti kalnus suvenyrų. O taip pat – pašaudyti iš lankų, “arkbalistos” ar pajodinėti ant žemaitukų arklių. Beje, slėnyje prie upės vyko žemaitukų žirgų varžybos. Be abejo, vyko ir kovos su kardais – turbūt įdomiausia festivalio atrakcija. Mačiau lenkų pasirodymą. O lietuviai jau visai vakare suorganizavo “kaimo užpuolimą” ir grobė paršelį :) Žadėjo dar ir gražuolę grobti, bet gynyba pasirodė per stipri, tai tik vargšą paršelį pravirkdė.  Jau kelinti metai demonstruojam “senąją gyvulininkystę” – senąsias lietuviškas gyvulių veisles, šįmet buvo vietinės kiaulės, šiurkščiavilnės avys ir vištinės žąsys.

Lietuviškos vištinės žąsys – reta ir saugoma naminių paukščių veislė.

Šiurkščiavilnių avių veislės avinas. Kerta stipriai, pasitaiko ir užmuša. Kitus avinus. Tad nebūkim avinais :)

Vietinės lietuviškos kiaulės, tiksliau paršeliai. Linksmi ir žaismingi padarėliai, kniso sukišę snukius žemėn vos ne iki ausų.

Vištos – ne senovinės, gal net ir ne vietinės, bet vis tiek linksmos.

Žemaitukų veislės žirgo Patrimpo uodegos plaukai. Pasičiupo paskiau kažkoks muziejus sau į kolekciją.

Lietuviškų avių vilnos atspalviai.

Gražuolė su garbanomis :) Ahoj bebre, kodėl tavo dantys tokie balti?

Skambantys akmenys

Neklusniems vaikams auklėti – senos geros laiko patikrintos priemonės :)

O su blogais dėdėmis jau visai kita kalba. Garbusis Klimka savo erezijomis neįtiko Didžiajam kunigaikščiui, todėl teko atsisveikinti su galva…

“Arkbalista” ir jos “operatorius”

Sakoma, kad su tokios arkbalistos strėle buvo galima vienu šūviu peršauti tris šarvuotus riterius. Jei tik jie ramiai pastovėtų, kol bus nusitaikyta…

Legendiniai žirgai žemaitukai, nešę mūsų protėvius nuo jūros prie jūros…

Sakoma, kad LDK Vytautas Žalgirio mūšio metu pakeitė net šešis žemaitukų žirgus.

Vyrams tai ėst neduok, kad tik gautų pasikapot…

… tačiau galiausiai vis tiek ateina pelnyto atpildo valanda, kai tenka atsakyti už visas nuodėmes :)

O kas gi čia? Ogi graži mergina su Zenitu! Mačiau netgi kažkurį olimpinės laidos Zenitą, vėlgi moteriškose rankose. Čia kaip suprasti – mada tokia ar “gyvoji archeologija”? :)

Studentai Pajautos slėnyje ieško sliekų. Kiek žinau, nerado.

Vengrų klajoklis kuičiasi prie savo veltinių kepurių.

Monetų kalimas

Grobia paršą! Gelbėkit!

Viskas baigėsi gerai, šlovė gynėjams!

Jaunasis luotų skaptuotojas

Donkichotas ir Dulsinėja

Rodyk draugams

Varnaėdynės

2010-05-30

Šeštadienį su šeimyna buvom Kalnaberžėje, kur vyko jau tradicinė varnaėdų šventė. Nors sakoma, kad čia varnos valgomos nuo seno, neteko apie tai girdėti nei iš mamos, nei iš močiutės. Gali būti, kad šis įdomus, tikėtina ne iš gero gyvenimo kilęs, paprotys nunyko pakankamai seniai. Kur jau ten, derlingas Nevėžio slėnis duoda daug geresnių ir vertingesnių gėrybių žmonėms nei varniukai. Tik tiek, kad Kalnaberžėje jų daug gyvena, pamenu nuo vaikystės, kai tik lankydavomės pas gimines, matydavau pilnus medžius paukščių, ypač apie buvusį Stolypino dvarą. Paminėtina yra tai, kad iš tikro čia ne varnos, o kovai. Varnos Lietuvoje yra pilkos su juodais sparnais, o kovai yra juodi. Varnų nelabai daug, o kovų su kuosomis visur pilna. Tai va tų kovų vakar ir teko paragauti. Medžiojami ir ruošiami jauni paukščiai, nes suaugėlius tikriausiai ne taip paprasta ir sumedžioti. Jau trečiadienį skambino pusbrolis ir kvietė atvykti į medžioklę, kuri vyko dvi dienas, gaila negalėjau, nes darbas. Šiaip jau medžioklė ir varniukų dorojimas būtų buvę daug įdomesni įvykiai nei pati šventė. Medžiojo šį kartą oriniais šautuvais, bet vis tiek prišaudė virš 300 koviūkščių. Pats patiekalas gavosi visai neblogas, mėsa skani, tik jos nelabai daug. Šį kartą paukštiena buvo verdama vandenyje, praeitą kartą lyg virė aliejuje, anksčiau nė karto nebuvau tai tiksliai nežinau. Beje, pernai varnaėdynės pateko net į Nacionalinės Geografijos naujienas su video siužetu, kuriame kaip tik mano pusbrolis pleškina į kovus. Gaila, dabar jau to klipo NG svetainėje nebėra.

Vyriausiasis varnaėdas?

Štai dėl šito čia visi ir susirinko

ir taip, mes valgėm kovus!

jei pamiršau paminėti, buvo valgomi kovai (kažkodėl vadinami varnomis, tikriausiai, kad būtų baisiau) :) Nė vieno neliko, visi buvo suvalgyti. Kaip sakoma, kai daug alaus, tai kad ir šunį… ai, čia jau gal kita istorija :)

Varnų ir alaus!

Mano tetos. Vienintelės, kurios laikėsi aprangos kodo - “balta varna”.

Kitos tetos, bet ne tos ir ne mano :) Kažin joms varnų ar teko?

Alutis – geriausias padažas prie varnienos!

Va čia tai aš suprantu – kaip reikiant “varna” atlėkė!

Ženklo pradinė paskirtis, kaip galima matyti, buvo šiek tiek kitokia. Džiugina požiūrio į gyvenimą progresas :)

Rodyk draugams

Tyrėjų naktis

2009-10-02

Rugsėjo 25 d., penktadienį pas save suorganizavom taip vadinamąją “Tyrėjų naktį”. Nors ir “naktis”, bet viskas vyko dieną. Finaliniai “naktiniai” renginiai buvo numatyti Kaune, botanikos sode, bet nevažiavau. O pas mus Baisogaloje šurmulys prasidėjo kažkur nuo pirmos-antros valandos po pietų. Prigužėjo įvairiausių moksleivių margumynas. Buvo demonstruojami visur vaikų piešinių konkurso eksponatai - virš šimto piešinių ir tai dar nelabai daug, kiek tenka dalyvauti piešinių konkursų organizavime, prisirenka labai daug darbelių, organizuojasi klasės mokyklos ir suplaukia pundais. Kas norėjo, apėjo laboratorijas. Buvo keletas paskaitų, demonstravom keletą populiarių filmų. Išvakarėse perėjau per įvairius sandėliukus ir pririnkau “senovinių” mokslinės įrangos eksponatų - buvo demonstruojamas savotiškas muziejėlis. Seniausias eksponatas gal apie 1950-ųjų metų. Dauguma puikiai veikiantys daiktai, dėl įdomumo paleidau keletą savirašių ir jie smagiai sau tiksėjo. Vakarop prasidėjo koncertas - iš pradžių bardai, o paskui “naktigonė” prie laužo. “Natigonėje” pasirodė keletas liaudiškų kolektyvų - daugiausiai vaikai, bet buvo ir suaugusių. Šokiai, dainos vaidinimai iki kol pradėjo temti. Naktigonė su tikrų žemaitukų arklių žvengimu - aplinkui jodinėjo keletas raitelių ir teikė visam renginiui autentiškumo :)

Aišku, mintys šiais laikais ne vien tik džiugios ir optimistinės. Atrodo, kad mokslui ir visiems tyrėjams iš tikro ateina tamsi naktis. Bet čia aš prie to jau pripratęs, atrodo, kad visą laiką buvo taip arba bent jau panašiai - toks gyvenimas ant “čemodanų”, atrodo tuoj tuoj viskas žlugs, suirs ir bus panaikinta, ir taip jau virš 10 metų! Bet tądien nuotaiką kėlė džiugus jaunimo šurmulys, traškantis didžiulis laužas ir skaidrios rudeninės vakaro spalvos. Viskas bus gerai. Arba bent jau kaip nors :)

Rodyk draugams