BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘kelionės’ kategorija

Kernavė 2010

2010-07-11

Dvyliktasis eksperimentinės archeologijos festivalis “Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje”. Tenka lankytis antrą kartą – labai įdomu ir smagu. Šįkart  atidarymo eiseną kažkaip pramiegojom, bet paskiau visą likusią dieną (o tai buvo sekmadienis, liepos 4 d.) prazyliojau piliakalniais aukštyn-žemyn. Visas veiksmas vyko viršuje ten ir “viduramžių miesto aikštė”, ir dauguma amatų bei koncertas. Tuo tarpu mūsų bazė buvo piliakalnio papėdėje. Taip kad kai tik prieidavo kokio įdomesnio įvykio laikas, taip ir pasileidi tekinomis į viršų, o paskui atgal, gera mankšta. Žmonių minia buvo didelė ir pakankama grūstis visur, tačiau nuotaika puiki – atsipalaidavimas, šypsenos ir malonus bendravimas. Smagu stebėti įvairių šalių “viduramžių amatininkus”. Čia pat, visiems matant žiedžiami puodai ar gaminama kita keramika, įvairiais senoviniais būdais apdirbama mediena, metalas ir kitos medžiagos. Gražių, senoviškai atrodančių rankų darbo daikčiukų mėgėjai galėjo prisipirkti kalnus suvenyrų. O taip pat – pašaudyti iš lankų, “arkbalistos” ar pajodinėti ant žemaitukų arklių. Beje, slėnyje prie upės vyko žemaitukų žirgų varžybos. Be abejo, vyko ir kovos su kardais – turbūt įdomiausia festivalio atrakcija. Mačiau lenkų pasirodymą. O lietuviai jau visai vakare suorganizavo “kaimo užpuolimą” ir grobė paršelį :) Žadėjo dar ir gražuolę grobti, bet gynyba pasirodė per stipri, tai tik vargšą paršelį pravirkdė.  Jau kelinti metai demonstruojam “senąją gyvulininkystę” – senąsias lietuviškas gyvulių veisles, šįmet buvo vietinės kiaulės, šiurkščiavilnės avys ir vištinės žąsys.

Lietuviškos vištinės žąsys – reta ir saugoma naminių paukščių veislė.

Šiurkščiavilnių avių veislės avinas. Kerta stipriai, pasitaiko ir užmuša. Kitus avinus. Tad nebūkim avinais :)

Vietinės lietuviškos kiaulės, tiksliau paršeliai. Linksmi ir žaismingi padarėliai, kniso sukišę snukius žemėn vos ne iki ausų.

Vištos – ne senovinės, gal net ir ne vietinės, bet vis tiek linksmos.

Žemaitukų veislės žirgo Patrimpo uodegos plaukai. Pasičiupo paskiau kažkoks muziejus sau į kolekciją.

Lietuviškų avių vilnos atspalviai.

Gražuolė su garbanomis :) Ahoj bebre, kodėl tavo dantys tokie balti?

Skambantys akmenys

Neklusniems vaikams auklėti – senos geros laiko patikrintos priemonės :)

O su blogais dėdėmis jau visai kita kalba. Garbusis Klimka savo erezijomis neįtiko Didžiajam kunigaikščiui, todėl teko atsisveikinti su galva…

“Arkbalista” ir jos “operatorius”

Sakoma, kad su tokios arkbalistos strėle buvo galima vienu šūviu peršauti tris šarvuotus riterius. Jei tik jie ramiai pastovėtų, kol bus nusitaikyta…

Legendiniai žirgai žemaitukai, nešę mūsų protėvius nuo jūros prie jūros…

Sakoma, kad LDK Vytautas Žalgirio mūšio metu pakeitė net šešis žemaitukų žirgus.

Vyrams tai ėst neduok, kad tik gautų pasikapot…

… tačiau galiausiai vis tiek ateina pelnyto atpildo valanda, kai tenka atsakyti už visas nuodėmes :)

O kas gi čia? Ogi graži mergina su Zenitu! Mačiau netgi kažkurį olimpinės laidos Zenitą, vėlgi moteriškose rankose. Čia kaip suprasti – mada tokia ar “gyvoji archeologija”? :)

Studentai Pajautos slėnyje ieško sliekų. Kiek žinau, nerado.

Vengrų klajoklis kuičiasi prie savo veltinių kepurių.

Monetų kalimas

Grobia paršą! Gelbėkit!

Viskas baigėsi gerai, šlovė gynėjams!

Jaunasis luotų skaptuotojas

Donkichotas ir Dulsinėja

Rodyk draugams

Varnaėdynės

2010-05-30

Šeštadienį su šeimyna buvom Kalnaberžėje, kur vyko jau tradicinė varnaėdų šventė. Nors sakoma, kad čia varnos valgomos nuo seno, neteko apie tai girdėti nei iš mamos, nei iš močiutės. Gali būti, kad šis įdomus, tikėtina ne iš gero gyvenimo kilęs, paprotys nunyko pakankamai seniai. Kur jau ten, derlingas Nevėžio slėnis duoda daug geresnių ir vertingesnių gėrybių žmonėms nei varniukai. Tik tiek, kad Kalnaberžėje jų daug gyvena, pamenu nuo vaikystės, kai tik lankydavomės pas gimines, matydavau pilnus medžius paukščių, ypač apie buvusį Stolypino dvarą. Paminėtina yra tai, kad iš tikro čia ne varnos, o kovai. Varnos Lietuvoje yra pilkos su juodais sparnais, o kovai yra juodi. Varnų nelabai daug, o kovų su kuosomis visur pilna. Tai va tų kovų vakar ir teko paragauti. Medžiojami ir ruošiami jauni paukščiai, nes suaugėlius tikriausiai ne taip paprasta ir sumedžioti. Jau trečiadienį skambino pusbrolis ir kvietė atvykti į medžioklę, kuri vyko dvi dienas, gaila negalėjau, nes darbas. Šiaip jau medžioklė ir varniukų dorojimas būtų buvę daug įdomesni įvykiai nei pati šventė. Medžiojo šį kartą oriniais šautuvais, bet vis tiek prišaudė virš 300 koviūkščių. Pats patiekalas gavosi visai neblogas, mėsa skani, tik jos nelabai daug. Šį kartą paukštiena buvo verdama vandenyje, praeitą kartą lyg virė aliejuje, anksčiau nė karto nebuvau tai tiksliai nežinau. Beje, pernai varnaėdynės pateko net į Nacionalinės Geografijos naujienas su video siužetu, kuriame kaip tik mano pusbrolis pleškina į kovus. Gaila, dabar jau to klipo NG svetainėje nebėra.

Vyriausiasis varnaėdas?

Štai dėl šito čia visi ir susirinko

ir taip, mes valgėm kovus!

jei pamiršau paminėti, buvo valgomi kovai (kažkodėl vadinami varnomis, tikriausiai, kad būtų baisiau) :) Nė vieno neliko, visi buvo suvalgyti. Kaip sakoma, kai daug alaus, tai kad ir šunį… ai, čia jau gal kita istorija :)

Varnų ir alaus!

Mano tetos. Vienintelės, kurios laikėsi aprangos kodo - “balta varna”.

Kitos tetos, bet ne tos ir ne mano :) Kažin joms varnų ar teko?

Alutis – geriausias padažas prie varnienos!

Va čia tai aš suprantu – kaip reikiant “varna” atlėkė!

Ženklo pradinė paskirtis, kaip galima matyti, buvo šiek tiek kitokia. Džiugina požiūrio į gyvenimą progresas :)

Rodyk draugams

Kelmės apylinkėse

2009-11-21

Penktadienį teko lankytis Kelmėje ir apylinkėse. Pirmiausiai buvome Tytuvėnų urėdijoje esančiame ąžuolo genetiniame draustinyje. Čia auga apie 130 metų senumo ąžuolai, kurių gilės renkamos ir naudojamos ąžuolo sodinukams auginti. Sakė, kad šįmet gilių derlius buvo prastas.


Sekanti aplankyta vieta – Burbaičių piliakalnis. Šis piliakalnis, dar kitaip vadinamas Piliuku, stovi Kražantės upės dešiniajame krante prie Dzinziuko upelio santakos. Kalno šlaitai į upę siekia 25 m aukštį. Piliakalnyje įvairiais metais atlikti įvairūs tyrinėjimai, taip pat ir kasinėjimai – rastas kultūrinis sluoksnis, grublėtos keramikos pavyzdžių. Manoma, kad šiame piliakalnyje I tūkstantmetyje – II tūkstantmečio pradžioje gyveno žemaičių gentys. Amžiams bėgant atsirado įvairių padavimų – būk tai piliakalnį kepurėmis supylę švedai, kad kalne yra milžinų užkasta bažnyčia, o viršuje buvusi skylė ir jei kas įmesdavęs akmenį, šis išlėkdavęs į viršų.


Pakeliui važiuodami privažiavom Lyduvėnų tiltą. Nors jis ne Kelmės, o Raseinių rajone, tačiau irgi pakankamai žinomas objektas. Lyduvėnų tiltas – didžiausias santvarinis plieninis Lietuvos tiltas, 599 metrų ilgio ir 49 metrų aukščio. Pirmą kartą tiltas per Dubysą šioje vietoje pastatytas 1916 metais. Karo metu jį pastatė vokiečiai iš medžio. Netrukus, 1918 metais perstatė iš gelžbetonio, nes buvęs neatrodė labai tvirtas. Sekančio karo metais, 1944 m. vėlgi vokiečiai besitraukdami jį ir susprogdino. Per 29 dienas rusai tiltą atstatė, vėl medinį, sakoma, tam sunaudojo pusę Šiluvos pušyno. Pasibaigus karui, 1948 metais vėl buvo pradėtas statyti gelžbetoninis tiltas, užbaigtas 1952. Tilto statyboje panaudota dalis išlikusių trofėjinių vokiškų santvarų. Ankščiau  ant tilto buvo galima užlipti bet kam ir pasidairyti po apylinkes. Tačiau po Bražuolės tilto sprogdinimo, Lyduvėnų tiltas imtas saugoti, teritorija aptverta dvejomis tvoromis ir yra ginkluotos sargybos postas, ant viršaus lipti dabar nebeleidžiama. Lyduvėnų tiltas yra berods vienintelis Lietuvoje taip saugomas tiltas.

  
Toliau – Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centras. Pastatas visiškai naujas ir kol kas praktiškai tuščias, bus tvarkomasi artimiausioje ateityje. Tytuvėnų regioniniame parke yra daug žymių kultūros paveldo objektų, tokių kaip Šiluvos koplyčia ir bazilika, Tytuvėnų vienuolynas, dvarvietės, piliakalniai. Šį kartą mūsų delegaciją domino tik gamtiniai objektai tad parko direktorius surengė nedidelę ekskursiją prie Bridvaišio ežero.

Bridvaišis žymus tuo, kad būdamas labai nedidelio ploto (46,5 ha) yra gilus – jo gylis siekia beveik 43 metrus. Dėl tokio gylio čia gali treniruotis narai, tiek mėgėjai, tiek profesionalai. Sakoma, kad ežeras turi du dugnus, o pavadinimas kilęs iš žodžių “briedžių vaišės”, nes senovėje atsigerti ežero vandens iš girių ateidavo briedžiai. Gali būti, kad toks gilus ežeras susidarė ištirpus ledyno gabalui ir įsmukus žemės paviršiui – toje vietoje susidariusi įgriuva užsipildė vandeniu. Vėlgi visko gali būti, kad legendose minimi bažnyčių ar ištisų miškų prasmegimai reiškia, kad mūsų protėviai savo akimis regėjo tokias poledynmečio “išdaigas”. Šalia Bridvaišio ežero yra nedidelis to paties pavadinimo piliakalnis, kažkada senovėje buvęs ežero saloje, vėliau ežerui sumažėjus, likęs krante. Manoma, kad ant šio piliakalnio dar XIII a. stovėjusi pilis, tačiau archeologai čia neaptiko jokių radinių.


Dienos išvyka baigėsi prie Kokmaniškės kalno, kur nuo 15 m aukščio apžvalgos bokšto atsiveria įspūdingas apylinkių kraštovaizdis. Tytuvėnų regioniniame parke yra įrengta 13,5 km dviračių trasa, kurios maršrutas “aprodo” svarbiausius kultūros ir gamtos objektus. Aišku, dabar ne sezono metas, tačiau vasarą turėtų būti smagu. Kas dar? Daugiau nieko, dienos dabar trumpos, greitai temsta, niekaip nespėsi apžiūrėti visko, ko norisi.

Rodyk draugams