BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘gyvūnai’

Visus gyvulėlius sunku apsakyti…

2010-09-27

Bet keletą jų galima apsakyti ir parodyti visiems norintiems :) Gyvulėlių Lietuvoje turime visokių ir gan nemažai. Ir neša jie ilgesnį ar trumpesnį pinigėlį savo turėtojams, tokia jau tų gyvulėlių paskirtis ir dalia. Tačiau įdomiausi yra tie gyvulėliai, kurie be piniginės naudos turi kitokią, gilesnę prasmę. Tai yra mūsų senosios, tradicinės gyvulių veislės, jų yra labai nedaug, tiek pačių veislių, tiek jų atstovų. Produktyvumu šie sutvėrimai nepasižymi, todėl šiuolaikinis ūkininkas jų laikyti nenori – vienas nuostolis. Tačiau tikėtina, kad jie yra kaip tik tie gyvūnai (na, jų palikuonys), kurių dėka išgyveno mūsų tauta. Ne kalavijų aštrių ir pilių kuorų (nenuvertinant, aišku šitų faktorių), o juodo vargo, instinkto išgyventi bet kokiomis sąlygomis, mokėjimo dirbti žemę ir laikyti gyvulį dėka lietuviai kaip tokie pasiekė šias dienas. Bajorai, karžygiai – jie nutautėjo, jie buvo pats pirmasis priešų taikinys, todėl ir išnyko. Liko tik tie žmogeliai, kurie visą gyvenimą laikėsi įsikibę karvės uodegos, mes visi esam jų palikuonys. Patys išlikom ir džiaugiamės savimi, o karvę, kuri mus ištraukė, pamiršom? Šiais “moderniais” laikais tradicijas keičia “gamyba”, “pramonė” ir “verslas”, todėl jau nebėra natūralios vietos senoviniams gyvulėliams. O juk labai gaila prarasti amžių paveldą… Na, nėra taip viskas blogai, greičiau kaip tik atvirkščiai – dabar geriau negu bet kada. Kaip atsiranda vis daugiau entuziastų dėvėti senovinius šarvus, dainuoti senovines dainas, užsiimti senovės amatais, taip vis daugiau žmonių pasiryžta rūpintis lietuviškai gyvulėliais. Aišku, egzistuoja ir valstybės parama, tačiau ant jos toli nenujosi – entuziazmas, užsidegimas, meilė ir gera valia – patys geriausi motyvai turint reikalo ne tik su gyvuliukais, bet ir su bet kokia gyvybe apskritai.
Žemiau – vaizdai iš rugpjūčio 17 d. Baisogaloje vykusios parodos.

Žemaitukai žirgai. Tikri lietuvių karo žirgai – nedideli, bet ištvermingi. Kaip tik šįmet vyksta žygis žemaitukais nuo Lietuvos iki Juodosios jūros, kaip senovėje! Žygis, aišku, ne karinis, o draugiškas ir sportiškas.

Žirgas – pats svarbiausias gyvūnas žmonijos istorijoje. Tik šių nuostabių gyvūnų dėka buvo galima žmonijos pažanga. Pietų Amerikos civilizacijos neturėjo arklių, kur jos dabar, tos civilizacijos? Užteko keleto raitų Korteso marodierių, kad parklupdytų imperijas :) Automobilį turim tik daugiau kaip šimtą metų, o arklį – daugiau kaip 10 tūkst. metų! Lietuvių ir žirgų ryšys yra ypatingas. Mūsų protėviai juos garbino, laidojo kartu su žuvusias kariais. Neveltui mūsų valstybės herbe pavaizduotas žirgas, o kad tai žemaitukas, galite net neabejoti :)

O kas čia toks sekantis pagal svarbumą lietuviui gyvulys? Aišku kas – kiaulė. Lietuvos vietinė kiaulė – degla, su nedideliais “pakabukais” po kaklu, tai kaip archajiškumo požymis, “modernios” kiaulės tokių neturi. Visaėdis gyvūnas – tikras lobis senovės ūkininkui, visada neužtikrintam kokių pašarų kada pavyks gauti. Gali auginti javus, džiaugtis gausiu derliumi, o užeis priešai ir išpleškins laukus. Tuo tarpu kiaulių pulkelį gali saugiai išsivaryti į miškų glūdumas ir taip išsigelbėti nuo pražūtingo bado. Apskritai gyvulininkystė yra pažangesnė ūkininkavimo forma nei augalininkystė. Gyvuliai užtikrina žmonėms maistą visus metus, mažiau įtakos turi sezonai, nepalankūs metai. Gyvuliai leido žmonėms apsigyventi kalnuotose vietovėse, pusdykumėse ar net dykumose, tundrose. Tik prisijaukinus gyvulius, atsiranda pirmieji žmonijos civilizacijos požymiai. Gyvūnų prisijaukinimo ir pirmųjų miestų atsiradimo datos istorijoje sutampa.

Kita lietuviška kiaulių veislė – Lietuvos didžiosios baltosios (senojo tipo). Tai jau ne senoviška, o XX a. išvesta kiaulių veislė. Savų veislių turėjimas rodo valstybės ūkio bei mokslo stiprumą ir brandą. Jei augalų veislės sukuriamos gan greitai, tai su gyvūnais taip nėra, tai gan ilgas, kartais pusė amžiaus ar ilgiau užtrunkantis procesas, kurio rezultate atsiranda gyvūnų tipas, atitinkantis ekonominius to meto poreikius, visiškai prisitaikęs prie krašto klimatinių, ūkininkavimo sąlygų, vietinės pašarų bazės. Šio didelio darbo rezultatus vertėtų išsaugoti. Bėda ta, kad laikai keičiasi pernelyg greitai ir ši veislė jau neatitinka “vakarietiško” poreikio turėti neriebią, raumeningą mėsą. Nors lašiniai yra tradicinis nacionalinis lietuviškas patiekalas (kad ir ką ukrainiečiai besakytų), tačiau šiuolaikinio ūkininko tai neguodžia. Jam reikia žaliavos eksportui, todėl ši lietuviška veislė pasmerkta išnykti. Kas būtų jei su pačiais lietuviais taip atsitiktų ir jie staiga “neatitiktų” pasaulio reikalavimų, a? Juokas juokais, bet lietuvišką kiaulių veislę (vos neparašiau “lietuvišką kiaulę” :)) verta išlaikyti, kaip atsparų, prisitaikiusį gyvulį, kuris gali būti kaip motininė veislė taip vadinamiems pramoniniams hibridams kurti. Būtume tikri lietuviški kiaulės, jei neišsaugotume :)

Dvi senoviškos galvijų veislės. Lietuvos šėmieji ir baltnugariai galvijai. Šėma ta karvė kur pilka, o dešinėje – baltnugarė. Kalbama, kad senovėje karves laikydavo ne dėl pieno (kiek ten to pieno), bet dėl… mėšlo. O kuo gi tręšti javų laukus? Mineralinių trąšų niekas gi neturėjo, tad mėšliukas buvo aukso vertės :) Paradoksalu, bet mėšlo vertė vėl kyla, kadangi ekologiškai ūkininkaujantiems draudžiama naudoti sintetines trąšas. Tik tiek, kad ekologiškai ūkininkaujančių palyginti nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Nuo mėšlinų reikalų, prie dangiškų: yra tokia mįslė – šėmas jautis dangų laižo, kas? Atsakymas – debesis. Tačiau šėmas jautis, kaip matome yra ne tik mįslių ir pasakų personažas, turime dar šėmų jaučių po šėmais debesimis, tik labai jau nedaug…

Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys. Avys nusisuko ir slepiasi, o avinas nebijo nieko ir įtariai žiūri, kas čia bus. Beje, 40 % avių (patelių) yra su ragais, tai veislės archajiškumo požymis. Šiuolaikinės veislės dažniausiai iš viso beragės. Avys laikomos Lietuvoje nuo seno, tačiau sąlygos ne pačios palankiausios – per drėgnos ganyklos. Drėgmė kenkia avių nagoms, įsimeta visokios ligos. Klimato šiltėjimas paveiks teigiamai :) Vilnos spalvų įvairovė, kuria pasižymi ši veislė – palanki įvairiems nedažytos vilnos dirbiniams.

Ožkos. Kiek žinau, neturi oficialaus jokios veislės statuso, todėl - tiesiog ožkos. O čia tai iš viso – parodos pažiba, karalienė, tiesiog “mis” (ar “misis”). Yra tokia lietuviška patarlė – ožka nusigyvenant, ožka prasigyvenant. Tai reiškia, kad ožka – tarsi skurdo, nepritekliaus, vargo simbolis. Tačiau tuo pačiu ožka padeda tą nepriteklių ir skurdą įveikti. Sakoma, kad ožką – tai lenkų karvė :) Lietuviams taip pat galioja šis pašiepimas. Sovietmečiu karvę laikyti buvo nevisai legalu, na žiūrint kur ir žiūrint kiek. Kaip sakoma, neieškokite kvailių, draugas kolūkieti – jei laikai karvę, ar kiaulę, tai ir kurmiui aišku, iš kur neši jiems pašarus :) O ožka, tai ką, bet kokiame pagriovyje išsimaitins, išsiganys karklyne, geriau ir nereikia jai. Ožkos pienas mažiau alergizuoja (tačiau tai yra individualu, mano dukrytę alergizuoja ir ožkos pienas). Ožkos pienas turi specifinį prieskonį, ne visi jį mėgsta. Mano mama rytą vakarą melžia ožkas, tačiau jų pieno negeria. Bet varškės sūris koks skanus! Ožkos – tikros individualybės, užsispyrę kaip asilai, “naglos kaip tankai” :) Ožkų pilna kaimuose. Vis daugiau pensininkų, kurie atsisako karvių – joms reikia rimtesnės ganyklos, rimtesnių pašaro atsargų žiemai (o čia visur atsiremia į kurą, į nemažus pinigus ir darbą), o ožka, kiek jai tereikia. Ožkų pilna miestuose. Viena, kad  lietuviški miestai kažkodėl išsiplėtojo ir užėmė visiškai kaimiškas teritorijas (Kauno pavyzdys). Jei jau ožkos išgyvena kokio Afganistano akmenuotose priekalnėse, tai ką čia joms žalumoje paskendę Lietuvos miestai :)

Lietuvos vištinės žąsys. Ką ten vištinės, tiesiog gulbės, o ne žąsys :) Lietuvoje jų buvo nelikę visiškai, 100 kiaušinių buvo atvežta berods iš Rusijos ir taip ši veislė buvo išgelbėta nuo nebūties. Negali sakyti, kad išgelbėta, jų dabar tikriausiai nebėra nei šimto paukščių, bet gal viskas pasikeis į gerą pusę. Stovi inkubatoriai, perinama po truputį, turėtų būti viskas gerai.

Lietuvos skalikai. Labai žmogui draugiški, gražūs lietuviški medžiokliniai šunys. Kiek esu matęs visokių medžioklinių šunų (tėvas jų laikė visokiausių – įvairios laikos, taksai, foksterjerai ir kiti –tejerai) tai nė vienų žvilgsnis nėra toks draugiškas, palankus ir atsidavęs žmogui. O maži skalikų šuniukai yra tikras tėvų siaubas :) Vaikai pamatę tuos šuniukus jau negali atsitraukti ir būtinai reikalauja tokių nupirkti.

Ponių pasirodymas – specialiai vaikams. Ponių ir vaikų lenktynės. Teneapgauna mažumas, poniai – tikri žirgeliai ir bėgte juos aplenkti gali ne kiekvienas.

Turbūt vienintelė lietuviška tradicija, kuriai išnykimas negresia :)

Medžiotojų sriuba, tikras gardumėlis! Skonis kaip charčo, bet tai pats tinkamiausias srėbalas kiaurai vėjo prapučiamose ganyklose.

Rodyk draugams

Viščiukai konteineryje

2010-05-08

Vakar šiukšlių konteineryje radom išmestų gyvų viščiukų. Polietileniniame pirkinių krepšelyje. Vaikai išgirdo kažką cypaujant ir pranešė, kad kažkas uždarė paukščiuką. Keletas padarų buvo išlipę iš maišo ir šlitinėjo konteinerio dugnu, konteineris buvo praktiškai tuščias, tik ant dugno šlapia ir vienas viščiukas jau buvo prigėręs. Išgriebus paaiškėjo, kad negyvi yra penki, kiti septyniolika – su kažkokios gyvybės požymiais, bet gerokai susiniurkę ir šlapi. Tikriausiai kažkas nusipirko turgelyje vienadienių viščiukų ir kažkodėl visus švystelėjo į konteinerį. Gal koks diedas nusipirko, o boba išvarė su visu pirkiniu velniop. Kaip dabar būna su bobomis, be jokių argumentų ir t.t. Gal kas vežėsi mašinoje, viščiukai perkaito ir pasirodė, kad neišgyvens, tai išmetė lengva ranka. Pakišti po lempa, viščiukai daugmaž atsigavo, pradžiūvo. Išskyrus vieną, kuris netrukus ir padvėsė. Rytojaus dieną, t.y. šiandien – visi žvalūs, lesa, geria, bet du padvėsė vis vien. Taip jau būna su tais viščiukais, juolab patyrusiais tokius nuotykius. Ir sutapk tu man taip, kad kaip tik prieš kelias dienas buvau gavęs dabar rengiamo gyvūnų gerovės įstatymo projektą peržiūrėti ir pateikti pastabas. Sako, ten jie labai pešasi tą įstatymą kurdami ir nepasidalija įtakos sferomis. O štai jums va vaizdelis iš gyvenimo, joks įstatymas tokių dalykų nesutvarkys. Ir ne pirmas kartas šitaip, pasitaikė pavyzdžiui kačiukų išmestų. Priskandinti buvo ir išmesti, konteineryje atsigavo ir ėmė kniaukti. Taip jau yra, kaimiečiai – žmonės grubesni ir jiems gyvūnas yra daiktas. Miestiečiai – caca lialios, jiems gyvūnas yra kaip žmogus (o patys pri*ika visas pamiškes prie kelių). Teisingas požiūris turėtų būti kažkur per vidurį. Be reikalo čia apibendrinau, bet vis tiek. Suvalkietišku žvilgsniu žiūrint, viščiukas turėtų kainuoti apie 2-3 litus, tai ne mažiau 50 lt švystelėta į konteinerį. O daug ieškoti nereikėtų, atsirastų kas paima, juolab veltui, nebūtina mesti gi. Tai jei nereikia, tai atiduok kam reikia. Jau nekalbu apie tai, kad čia yra gyvas sutvėrimas ir prašosi, kad su juo būtų elgiamasi išlaikant gyvybę ir nesukeliant skausmo, mažiausiai bent tiek. Nedarykit taip.

Tik parnešti iš konteinerio.

Visai leisgyviai

Šlapias ir niekam nereikalingas

Lašelis vandens atsigerti

Po lempa, kur šilta

Po 2 val., jau sušilę ir gražūs

Po dienos – žvalūs ir išalkę

Kaltinantis žvilgsnis – kas taip pasielgė? Ir kodėl?

Rodyk draugams