BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Auksinis ruduo

2010-10-17 parašė vyr

Nuo mano lango lig tavo durų
tūkstantis varstų.
Per visą naktį po visą miestą
šešėlių žingsniai.
Švaistūnas klevas žvangantį auksą
pavėjui žarsto.
Iš lapų saujos rudenio nebesurinks.


Есть в графском парке черный пруд, Там лилии цветут…

Daugiau…

Rodyk draugams

Visus gyvulėlius sunku apsakyti…

2010-09-27 parašė vyr

Bet keletą jų galima apsakyti ir parodyti visiems norintiems :) Gyvulėlių Lietuvoje turime visokių ir gan nemažai. Ir neša jie ilgesnį ar trumpesnį pinigėlį savo turėtojams, tokia jau tų gyvulėlių paskirtis ir dalia. Tačiau įdomiausi yra tie gyvulėliai, kurie be piniginės naudos turi kitokią, gilesnę prasmę. Tai yra mūsų senosios, tradicinės gyvulių veislės, jų yra labai nedaug, tiek pačių veislių, tiek jų atstovų. Produktyvumu šie sutvėrimai nepasižymi, todėl šiuolaikinis ūkininkas jų laikyti nenori – vienas nuostolis. Tačiau tikėtina, kad jie yra kaip tik tie gyvūnai (na, jų palikuonys), kurių dėka išgyveno mūsų tauta. Ne kalavijų aštrių ir pilių kuorų (nenuvertinant, aišku šitų faktorių), o juodo vargo, instinkto išgyventi bet kokiomis sąlygomis, mokėjimo dirbti žemę ir laikyti gyvulį dėka lietuviai kaip tokie pasiekė šias dienas. Bajorai, karžygiai – jie nutautėjo, jie buvo pats pirmasis priešų taikinys, todėl ir išnyko. Liko tik tie žmogeliai, kurie visą gyvenimą laikėsi įsikibę karvės uodegos, mes visi esam jų palikuonys. Patys išlikom ir džiaugiamės savimi, o karvę, kuri mus ištraukė, pamiršom? Šiais “moderniais” laikais tradicijas keičia “gamyba”, “pramonė” ir “verslas”, todėl jau nebėra natūralios vietos senoviniams gyvulėliams. O juk labai gaila prarasti amžių paveldą… Na, nėra taip viskas blogai, greičiau kaip tik atvirkščiai – dabar geriau negu bet kada. Kaip atsiranda vis daugiau entuziastų dėvėti senovinius šarvus, dainuoti senovines dainas, užsiimti senovės amatais, taip vis daugiau žmonių pasiryžta rūpintis lietuviškai gyvulėliais. Aišku, egzistuoja ir valstybės parama, tačiau ant jos toli nenujosi – entuziazmas, užsidegimas, meilė ir gera valia – patys geriausi motyvai turint reikalo ne tik su gyvuliukais, bet ir su bet kokia gyvybe apskritai.
Žemiau – vaizdai iš rugpjūčio 17 d. Baisogaloje vykusios parodos.

Žemaitukai žirgai. Tikri lietuvių karo žirgai – nedideli, bet ištvermingi. Kaip tik šįmet vyksta žygis žemaitukais nuo Lietuvos iki Juodosios jūros, kaip senovėje! Žygis, aišku, ne karinis, o draugiškas ir sportiškas.

Žirgas – pats svarbiausias gyvūnas žmonijos istorijoje. Tik šių nuostabių gyvūnų dėka buvo galima žmonijos pažanga. Pietų Amerikos civilizacijos neturėjo arklių, kur jos dabar, tos civilizacijos? Užteko keleto raitų Korteso marodierių, kad parklupdytų imperijas :) Automobilį turim tik daugiau kaip šimtą metų, o arklį – daugiau kaip 10 tūkst. metų! Lietuvių ir žirgų ryšys yra ypatingas. Mūsų protėviai juos garbino, laidojo kartu su žuvusias kariais. Neveltui mūsų valstybės herbe pavaizduotas žirgas, o kad tai žemaitukas, galite net neabejoti :)

O kas čia toks sekantis pagal svarbumą lietuviui gyvulys? Aišku kas – kiaulė. Lietuvos vietinė kiaulė – degla, su nedideliais “pakabukais” po kaklu, tai kaip archajiškumo požymis, “modernios” kiaulės tokių neturi. Visaėdis gyvūnas – tikras lobis senovės ūkininkui, visada neužtikrintam kokių pašarų kada pavyks gauti. Gali auginti javus, džiaugtis gausiu derliumi, o užeis priešai ir išpleškins laukus. Tuo tarpu kiaulių pulkelį gali saugiai išsivaryti į miškų glūdumas ir taip išsigelbėti nuo pražūtingo bado. Apskritai gyvulininkystė yra pažangesnė ūkininkavimo forma nei augalininkystė. Gyvuliai užtikrina žmonėms maistą visus metus, mažiau įtakos turi sezonai, nepalankūs metai. Gyvuliai leido žmonėms apsigyventi kalnuotose vietovėse, pusdykumėse ar net dykumose, tundrose. Tik prisijaukinus gyvulius, atsiranda pirmieji žmonijos civilizacijos požymiai. Gyvūnų prisijaukinimo ir pirmųjų miestų atsiradimo datos istorijoje sutampa.

Kita lietuviška kiaulių veislė – Lietuvos didžiosios baltosios (senojo tipo). Tai jau ne senoviška, o XX a. išvesta kiaulių veislė. Savų veislių turėjimas rodo valstybės ūkio bei mokslo stiprumą ir brandą. Jei augalų veislės sukuriamos gan greitai, tai su gyvūnais taip nėra, tai gan ilgas, kartais pusė amžiaus ar ilgiau užtrunkantis procesas, kurio rezultate atsiranda gyvūnų tipas, atitinkantis ekonominius to meto poreikius, visiškai prisitaikęs prie krašto klimatinių, ūkininkavimo sąlygų, vietinės pašarų bazės. Šio didelio darbo rezultatus vertėtų išsaugoti. Bėda ta, kad laikai keičiasi pernelyg greitai ir ši veislė jau neatitinka “vakarietiško” poreikio turėti neriebią, raumeningą mėsą. Nors lašiniai yra tradicinis nacionalinis lietuviškas patiekalas (kad ir ką ukrainiečiai besakytų), tačiau šiuolaikinio ūkininko tai neguodžia. Jam reikia žaliavos eksportui, todėl ši lietuviška veislė pasmerkta išnykti. Kas būtų jei su pačiais lietuviais taip atsitiktų ir jie staiga “neatitiktų” pasaulio reikalavimų, a? Juokas juokais, bet lietuvišką kiaulių veislę (vos neparašiau “lietuvišką kiaulę” :)) verta išlaikyti, kaip atsparų, prisitaikiusį gyvulį, kuris gali būti kaip motininė veislė taip vadinamiems pramoniniams hibridams kurti. Būtume tikri lietuviški kiaulės, jei neišsaugotume :)

Dvi senoviškos galvijų veislės. Lietuvos šėmieji ir baltnugariai galvijai. Šėma ta karvė kur pilka, o dešinėje – baltnugarė. Kalbama, kad senovėje karves laikydavo ne dėl pieno (kiek ten to pieno), bet dėl… mėšlo. O kuo gi tręšti javų laukus? Mineralinių trąšų niekas gi neturėjo, tad mėšliukas buvo aukso vertės :) Paradoksalu, bet mėšlo vertė vėl kyla, kadangi ekologiškai ūkininkaujantiems draudžiama naudoti sintetines trąšas. Tik tiek, kad ekologiškai ūkininkaujančių palyginti nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Nuo mėšlinų reikalų, prie dangiškų: yra tokia mįslė – šėmas jautis dangų laižo, kas? Atsakymas – debesis. Tačiau šėmas jautis, kaip matome yra ne tik mįslių ir pasakų personažas, turime dar šėmų jaučių po šėmais debesimis, tik labai jau nedaug…

Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys. Avys nusisuko ir slepiasi, o avinas nebijo nieko ir įtariai žiūri, kas čia bus. Beje, 40 % avių (patelių) yra su ragais, tai veislės archajiškumo požymis. Šiuolaikinės veislės dažniausiai iš viso beragės. Avys laikomos Lietuvoje nuo seno, tačiau sąlygos ne pačios palankiausios – per drėgnos ganyklos. Drėgmė kenkia avių nagoms, įsimeta visokios ligos. Klimato šiltėjimas paveiks teigiamai :) Vilnos spalvų įvairovė, kuria pasižymi ši veislė – palanki įvairiems nedažytos vilnos dirbiniams.

Ožkos. Kiek žinau, neturi oficialaus jokios veislės statuso, todėl - tiesiog ožkos. O čia tai iš viso – parodos pažiba, karalienė, tiesiog “mis” (ar “misis”). Yra tokia lietuviška patarlė – ožka nusigyvenant, ožka prasigyvenant. Tai reiškia, kad ožka – tarsi skurdo, nepritekliaus, vargo simbolis. Tačiau tuo pačiu ožka padeda tą nepriteklių ir skurdą įveikti. Sakoma, kad ožką – tai lenkų karvė :) Lietuviams taip pat galioja šis pašiepimas. Sovietmečiu karvę laikyti buvo nevisai legalu, na žiūrint kur ir žiūrint kiek. Kaip sakoma, neieškokite kvailių, draugas kolūkieti – jei laikai karvę, ar kiaulę, tai ir kurmiui aišku, iš kur neši jiems pašarus :) O ožka, tai ką, bet kokiame pagriovyje išsimaitins, išsiganys karklyne, geriau ir nereikia jai. Ožkos pienas mažiau alergizuoja (tačiau tai yra individualu, mano dukrytę alergizuoja ir ožkos pienas). Ožkos pienas turi specifinį prieskonį, ne visi jį mėgsta. Mano mama rytą vakarą melžia ožkas, tačiau jų pieno negeria. Bet varškės sūris koks skanus! Ožkos – tikros individualybės, užsispyrę kaip asilai, “naglos kaip tankai” :) Ožkų pilna kaimuose. Vis daugiau pensininkų, kurie atsisako karvių – joms reikia rimtesnės ganyklos, rimtesnių pašaro atsargų žiemai (o čia visur atsiremia į kurą, į nemažus pinigus ir darbą), o ožka, kiek jai tereikia. Ožkų pilna miestuose. Viena, kad  lietuviški miestai kažkodėl išsiplėtojo ir užėmė visiškai kaimiškas teritorijas (Kauno pavyzdys). Jei jau ožkos išgyvena kokio Afganistano akmenuotose priekalnėse, tai ką čia joms žalumoje paskendę Lietuvos miestai :)

Lietuvos vištinės žąsys. Ką ten vištinės, tiesiog gulbės, o ne žąsys :) Lietuvoje jų buvo nelikę visiškai, 100 kiaušinių buvo atvežta berods iš Rusijos ir taip ši veislė buvo išgelbėta nuo nebūties. Negali sakyti, kad išgelbėta, jų dabar tikriausiai nebėra nei šimto paukščių, bet gal viskas pasikeis į gerą pusę. Stovi inkubatoriai, perinama po truputį, turėtų būti viskas gerai.

Lietuvos skalikai. Labai žmogui draugiški, gražūs lietuviški medžiokliniai šunys. Kiek esu matęs visokių medžioklinių šunų (tėvas jų laikė visokiausių – įvairios laikos, taksai, foksterjerai ir kiti –tejerai) tai nė vienų žvilgsnis nėra toks draugiškas, palankus ir atsidavęs žmogui. O maži skalikų šuniukai yra tikras tėvų siaubas :) Vaikai pamatę tuos šuniukus jau negali atsitraukti ir būtinai reikalauja tokių nupirkti.

Ponių pasirodymas – specialiai vaikams. Ponių ir vaikų lenktynės. Teneapgauna mažumas, poniai – tikri žirgeliai ir bėgte juos aplenkti gali ne kiekvienas.

Turbūt vienintelė lietuviška tradicija, kuriai išnykimas negresia :)

Medžiotojų sriuba, tikras gardumėlis! Skonis kaip charčo, bet tai pats tinkamiausias srėbalas kiaurai vėjo prapučiamose ganyklose.

Rodyk draugams

Kernavė 2010

2010-07-11 parašė vyr

Dvyliktasis eksperimentinės archeologijos festivalis “Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje”. Tenka lankytis antrą kartą – labai įdomu ir smagu. Šįkart  atidarymo eiseną kažkaip pramiegojom, bet paskiau visą likusią dieną (o tai buvo sekmadienis, liepos 4 d.) prazyliojau piliakalniais aukštyn-žemyn. Visas veiksmas vyko viršuje ten ir “viduramžių miesto aikštė”, ir dauguma amatų bei koncertas. Tuo tarpu mūsų bazė buvo piliakalnio papėdėje. Taip kad kai tik prieidavo kokio įdomesnio įvykio laikas, taip ir pasileidi tekinomis į viršų, o paskui atgal, gera mankšta. Žmonių minia buvo didelė ir pakankama grūstis visur, tačiau nuotaika puiki – atsipalaidavimas, šypsenos ir malonus bendravimas. Smagu stebėti įvairių šalių “viduramžių amatininkus”. Čia pat, visiems matant žiedžiami puodai ar gaminama kita keramika, įvairiais senoviniais būdais apdirbama mediena, metalas ir kitos medžiagos. Gražių, senoviškai atrodančių rankų darbo daikčiukų mėgėjai galėjo prisipirkti kalnus suvenyrų. O taip pat – pašaudyti iš lankų, “arkbalistos” ar pajodinėti ant žemaitukų arklių. Beje, slėnyje prie upės vyko žemaitukų žirgų varžybos. Be abejo, vyko ir kovos su kardais – turbūt įdomiausia festivalio atrakcija. Mačiau lenkų pasirodymą. O lietuviai jau visai vakare suorganizavo “kaimo užpuolimą” ir grobė paršelį :) Žadėjo dar ir gražuolę grobti, bet gynyba pasirodė per stipri, tai tik vargšą paršelį pravirkdė.  Jau kelinti metai demonstruojam “senąją gyvulininkystę” – senąsias lietuviškas gyvulių veisles, šįmet buvo vietinės kiaulės, šiurkščiavilnės avys ir vištinės žąsys.

Lietuviškos vištinės žąsys – reta ir saugoma naminių paukščių veislė.

Šiurkščiavilnių avių veislės avinas. Kerta stipriai, pasitaiko ir užmuša. Kitus avinus. Tad nebūkim avinais :)

Vietinės lietuviškos kiaulės, tiksliau paršeliai. Linksmi ir žaismingi padarėliai, kniso sukišę snukius žemėn vos ne iki ausų.

Vištos – ne senovinės, gal net ir ne vietinės, bet vis tiek linksmos.

Žemaitukų veislės žirgo Patrimpo uodegos plaukai. Pasičiupo paskiau kažkoks muziejus sau į kolekciją.

Lietuviškų avių vilnos atspalviai.

Gražuolė su garbanomis :) Ahoj bebre, kodėl tavo dantys tokie balti?

Skambantys akmenys

Neklusniems vaikams auklėti – senos geros laiko patikrintos priemonės :)

O su blogais dėdėmis jau visai kita kalba. Garbusis Klimka savo erezijomis neįtiko Didžiajam kunigaikščiui, todėl teko atsisveikinti su galva…

“Arkbalista” ir jos “operatorius”

Sakoma, kad su tokios arkbalistos strėle buvo galima vienu šūviu peršauti tris šarvuotus riterius. Jei tik jie ramiai pastovėtų, kol bus nusitaikyta…

Legendiniai žirgai žemaitukai, nešę mūsų protėvius nuo jūros prie jūros…

Sakoma, kad LDK Vytautas Žalgirio mūšio metu pakeitė net šešis žemaitukų žirgus.

Vyrams tai ėst neduok, kad tik gautų pasikapot…

… tačiau galiausiai vis tiek ateina pelnyto atpildo valanda, kai tenka atsakyti už visas nuodėmes :)

O kas gi čia? Ogi graži mergina su Zenitu! Mačiau netgi kažkurį olimpinės laidos Zenitą, vėlgi moteriškose rankose. Čia kaip suprasti – mada tokia ar “gyvoji archeologija”? :)

Studentai Pajautos slėnyje ieško sliekų. Kiek žinau, nerado.

Vengrų klajoklis kuičiasi prie savo veltinių kepurių.

Monetų kalimas

Grobia paršą! Gelbėkit!

Viskas baigėsi gerai, šlovė gynėjams!

Jaunasis luotų skaptuotojas

Donkichotas ir Dulsinėja

Rodyk draugams

Varnaėdynės

2010-05-30 parašė vyr

Šeštadienį su šeimyna buvom Kalnaberžėje, kur vyko jau tradicinė varnaėdų šventė. Nors sakoma, kad čia varnos valgomos nuo seno, neteko apie tai girdėti nei iš mamos, nei iš močiutės. Gali būti, kad šis įdomus, tikėtina ne iš gero gyvenimo kilęs, paprotys nunyko pakankamai seniai. Kur jau ten, derlingas Nevėžio slėnis duoda daug geresnių ir vertingesnių gėrybių žmonėms nei varniukai. Tik tiek, kad Kalnaberžėje jų daug gyvena, pamenu nuo vaikystės, kai tik lankydavomės pas gimines, matydavau pilnus medžius paukščių, ypač apie buvusį Stolypino dvarą. Paminėtina yra tai, kad iš tikro čia ne varnos, o kovai. Varnos Lietuvoje yra pilkos su juodais sparnais, o kovai yra juodi. Varnų nelabai daug, o kovų su kuosomis visur pilna. Tai va tų kovų vakar ir teko paragauti. Medžiojami ir ruošiami jauni paukščiai, nes suaugėlius tikriausiai ne taip paprasta ir sumedžioti. Jau trečiadienį skambino pusbrolis ir kvietė atvykti į medžioklę, kuri vyko dvi dienas, gaila negalėjau, nes darbas. Šiaip jau medžioklė ir varniukų dorojimas būtų buvę daug įdomesni įvykiai nei pati šventė. Medžiojo šį kartą oriniais šautuvais, bet vis tiek prišaudė virš 300 koviūkščių. Pats patiekalas gavosi visai neblogas, mėsa skani, tik jos nelabai daug. Šį kartą paukštiena buvo verdama vandenyje, praeitą kartą lyg virė aliejuje, anksčiau nė karto nebuvau tai tiksliai nežinau. Beje, pernai varnaėdynės pateko net į Nacionalinės Geografijos naujienas su video siužetu, kuriame kaip tik mano pusbrolis pleškina į kovus. Gaila, dabar jau to klipo NG svetainėje nebėra.

Vyriausiasis varnaėdas?

Štai dėl šito čia visi ir susirinko

ir taip, mes valgėm kovus!

jei pamiršau paminėti, buvo valgomi kovai (kažkodėl vadinami varnomis, tikriausiai, kad būtų baisiau) :) Nė vieno neliko, visi buvo suvalgyti. Kaip sakoma, kai daug alaus, tai kad ir šunį… ai, čia jau gal kita istorija :)

Varnų ir alaus!

Mano tetos. Vienintelės, kurios laikėsi aprangos kodo - “balta varna”.

Kitos tetos, bet ne tos ir ne mano :) Kažin joms varnų ar teko?

Alutis – geriausias padažas prie varnienos!

Va čia tai aš suprantu – kaip reikiant “varna” atlėkė!

Ženklo pradinė paskirtis, kaip galima matyti, buvo šiek tiek kitokia. Džiugina požiūrio į gyvenimą progresas :)

Rodyk draugams

Viščiukai konteineryje

2010-05-08 parašė vyr

Vakar šiukšlių konteineryje radom išmestų gyvų viščiukų. Polietileniniame pirkinių krepšelyje. Vaikai išgirdo kažką cypaujant ir pranešė, kad kažkas uždarė paukščiuką. Keletas padarų buvo išlipę iš maišo ir šlitinėjo konteinerio dugnu, konteineris buvo praktiškai tuščias, tik ant dugno šlapia ir vienas viščiukas jau buvo prigėręs. Išgriebus paaiškėjo, kad negyvi yra penki, kiti septyniolika – su kažkokios gyvybės požymiais, bet gerokai susiniurkę ir šlapi. Tikriausiai kažkas nusipirko turgelyje vienadienių viščiukų ir kažkodėl visus švystelėjo į konteinerį. Gal koks diedas nusipirko, o boba išvarė su visu pirkiniu velniop. Kaip dabar būna su bobomis, be jokių argumentų ir t.t. Gal kas vežėsi mašinoje, viščiukai perkaito ir pasirodė, kad neišgyvens, tai išmetė lengva ranka. Pakišti po lempa, viščiukai daugmaž atsigavo, pradžiūvo. Išskyrus vieną, kuris netrukus ir padvėsė. Rytojaus dieną, t.y. šiandien – visi žvalūs, lesa, geria, bet du padvėsė vis vien. Taip jau būna su tais viščiukais, juolab patyrusiais tokius nuotykius. Ir sutapk tu man taip, kad kaip tik prieš kelias dienas buvau gavęs dabar rengiamo gyvūnų gerovės įstatymo projektą peržiūrėti ir pateikti pastabas. Sako, ten jie labai pešasi tą įstatymą kurdami ir nepasidalija įtakos sferomis. O štai jums va vaizdelis iš gyvenimo, joks įstatymas tokių dalykų nesutvarkys. Ir ne pirmas kartas šitaip, pasitaikė pavyzdžiui kačiukų išmestų. Priskandinti buvo ir išmesti, konteineryje atsigavo ir ėmė kniaukti. Taip jau yra, kaimiečiai – žmonės grubesni ir jiems gyvūnas yra daiktas. Miestiečiai – caca lialios, jiems gyvūnas yra kaip žmogus (o patys pri*ika visas pamiškes prie kelių). Teisingas požiūris turėtų būti kažkur per vidurį. Be reikalo čia apibendrinau, bet vis tiek. Suvalkietišku žvilgsniu žiūrint, viščiukas turėtų kainuoti apie 2-3 litus, tai ne mažiau 50 lt švystelėta į konteinerį. O daug ieškoti nereikėtų, atsirastų kas paima, juolab veltui, nebūtina mesti gi. Tai jei nereikia, tai atiduok kam reikia. Jau nekalbu apie tai, kad čia yra gyvas sutvėrimas ir prašosi, kad su juo būtų elgiamasi išlaikant gyvybę ir nesukeliant skausmo, mažiausiai bent tiek. Nedarykit taip.

Tik parnešti iš konteinerio.

Visai leisgyviai

Šlapias ir niekam nereikalingas

Lašelis vandens atsigerti

Po lempa, kur šilta

Po 2 val., jau sušilę ir gražūs

Po dienos – žvalūs ir išalkę

Kaltinantis žvilgsnis – kas taip pasielgė? Ir kodėl?

Rodyk draugams

… service interrupted by excessive police action

2010-03-18 parašė vyr

Įvykių su Linkomanija fone. Runete kompanijos “Agava” failų dalinimosi servisas iFolder buvo pripažįstamas kaip vienas iš patikimiausių ir seniausiai veikiančių. Tiek ilgai “gyvenenčių” nuorodų aš niekur kitur nebuvau matęs, neretai pasitaikydavo, kad ir 5 metų senumo daiktai dar būdavo savo vietoje. Kaip matyti, tam atėjo galas. Čia jums ne lietuviški megztukiniai neišmanėliai, čia yra neišmanėliai plius rusiškas deržimordizmas, kur pirmiausiai muša, o paskiau aiškinasi kas ir kaip. O jei esi nekaltas, tai esi kaltas dukart nes očkarikas :) Failų dalinimosi servisai yra slidus reikalas, ten bet kas gali įdėti bet ką. Nors egzistuoja, įtariu, gan efektyvi skundų sistema ir nepageidautini failai šalinami, bet prieš buką tankistų mentalitetą nepadeda niekas. Kas nors įskųndė ir atėjo “rebiatos” išsiaiškinti, kas konkrečiai įdėjo konkretų failą, tuo pačiu užraukė visą servisą plius visus kompanijos servisus tuo pačiu. Amerikonai elgiasi labai panašiai, visos imperijų jėgos struktūros panašios. O šiaip, aišku, failų dalinimosi servisai yra rimta alternatyva torrentams, ten bent jau megztukiniai tretieji asmenys neišgaus besisiunčiančiųjų ip adresų. Primetama visko, nuorodos ilgai negyvuoja, bet jei domiesi ir seki forumus ar kitokias “lentas” tai spėji pasigauti naujienas ir viską, ko reikia. Panašus incidentas buvo su populiariausiu tokio tipo servisu Rapidshare. 2008 metais Vokietijoje įvyko teisminis aiškinimasis ir nors Rapidshare pralaimėjo, servisas veikia kaip veikęs, nes ten tikriausiai buvo kalba tik apie konkrečių kūrėjų konkrečius kūrinius. Tik tiek, kad jėgos struktūros nebuvo panaudotos ir niekas nesikėsino išnešti visus serverius :) Vienok rapidshare.de nuorodos turbūt visos mirė. O rapidshare.com netikėtai atsikratė net capcha kodų ir tapo iš viso lengvai prieinamas visokio plauko automatiniams downloaderiams. Vienu tarpu vyko arši kova tarp rapidshare capcha (kas nežino - tai raidelės, kurias reikia įvesti norint ką nors parsisiųsti) ir vaikinų, kuriančių automatinius parsisiuntėjus. Panašu, kad vaikinai laimėjo, t.y. capcha kodai būdavo įveikiami kol jų neliko visai. Šiaip ar taip, filtruoti viso patenkančio į serverius turinio su tikslu, kad nepatektų autorinėmis teisėmis apsaugoti kūriniai nė vienas servisas fiziškai negali. Tik po to, kai failas patalpintas, gali kas nors jį apskųsti arba pagal failo pavadinimą gali kas nos suprasti, jog tai vis tik megztukinių taip mėgstamas win7. Nuo to apsisaugant, duodami nieko nereiškiantys pavadinimai, o turinys archyvuojamas ir neretai apsaugomas slaptažodžiu. Kaip jau sakiau, jei seki naujienas tam tikrose vietose, ten prie nuorodų bus ir slaptažodis iššifravimui. Aišku, svetaines, kur platinamos panašios nuorodos gali sekti ir megztukai, tad jiems visiška laisvė apskųsti failus serviso tarnybai ir failai bus ištrinti. Siųlau megztukams tuo ir užsiimti, užuot puldinėjus žmones, darbo daug, jis nesunkus ir efektyviai bei konkrečiai mažina piratavimą. Galės ataskaitose rašyti, sunaikinom 1000 nelegalių nuorodų, kitą kartą planą viršysim dvigubai per dvigubai trumpesnį laiką! Panašaus tipo darbai nuo seno vadinami “Sizifo”. Tačiau bet kokia megztukinių veikla ir taip yra būtent tokia, beviltiškas oro gadinimas už neaišku kokių dėdžių pinigus. Šiaip ar taip, internetas buvo sukurtas kariniais tikslais, kad jokiomis aplinkybėmnis, net branduolinio karo metu nenutrūktų komunikacija. Megztukus turėtų atlaikyti, kur jau ten.

Rodyk draugams

Pentax K-x jau namuose!

2010-01-28 parašė vyr

Labai trumpai – laukiau laukiau ir pagaliau sulaukiau daikto! Gal kam krizė ir baigiasi, bet man tik prasideda, tad arba dabar, arba niekad. Alga sumažėjo trečdaliu, daugiau progų nebus. “Jūs laukėt taip ilgai, kol ateis geri laikai, o kol ateis geri laikai…” (© Kazlas). Kodėl Pentax? Gal todėl kad ne mainstrymas. Gal todėl kad antišokas korpuse. Seniai juos stebėjau ir buvau sau davęs žodį – jei iki mano apvaliojo beeezdėjaus jie ką nors įdomaus parodys, imsiu. Taigi, parodė – paėmiau. Atsiliepimai ir visokie kitokie internetiniai atgarsiai geri. Norėjau paimti komplektą su 200 objektyvu, bet Fotofabrikas nepardavė, užtai ant jų truputį pykstu, nėra ko reklamuotis jei neketina parduoti. Kaip ten bebuvę – tai antrasis mano veidrodinukas po seniai seniau jau benaudoto Zenito. Ir apskritai – pirmasis skaitmeninis, kurį pirkau (du valdiškus “muilus” kaip ne kaip jau “sudėvėjau”) ir pirkau sau (yra Canon muilinukė dukrai). Nespalvotais Zenito laikais buvo “gerai” – svarbiausia būdavo apskritai kokį nors vaizdą išgauti, pakankama buvo laimė kai perėjus per visus mirkalus nors kas gaudavosi :) Jau buvau ir spalvotai pradėjęs mirkinti! Bet atėjo fuji kioskelių laikai ir neteko prasmės pačiam mirkti. O paskiau ir skaitmena neužilgo. O dabar jau “meno” reikia, kad jį kur galai :) Vienžo ant savo beeezdėjaus pasidariau prezentą, su kuo save ir sveikinu :) Be to, minimali kolekcija senos rusiškos optikos gal sulauks savo antro atgimimo, nes pasiėmiau M42 konverterį ir bandysiu sukti anuos stiklus. Todėl tai, kad antišokas korpuse – labai palanku.  O juk pas mane dar ir telekonverteris yra, ir makrožiedai. Jei jau visai viskas užknis, eisiu pagrioviais gėlėlės fotografuodamas ir dzin :) Aparatas atrodo “zgrabnas”, perėjau per nustatymus – vajė kiek visko! Kaip man, tai per akis. Tiesioginė peržiūra yra, filmavimas yra. Lietuviška instrukcija yra storos knygelės forma. Girdėjau pas kitus brandus su tuo problema :) Lauksiu dabar geresnio oro ir įkvėpimo, o tada pulsiu “gadinti juostelių”.
Ką dar ėmiau kartu su aparatu? Visokių smulkmenų – SD kortelė (nors turiu aš jų krūvas kažkur sukišęs į stalčius), pakraunamos baterijos (Fotofabrikas nusprendė, kad Sanyo Eneloop, gal jie ir teisūs, nors buvau kitas užsakęs), Tenba krepšys, minėtas M42 konverteris, UV filtras kitiniam stiklui, plėvių komplektas ekranui (deklaruojamas 2,7 colio dydis, bet tokio dydžio plėvės pasirodė mažokos), kažkoks optikos valymo pieštukas (neapžiūrėjau dar). Apsišopinau ir biudžetui sudaviau smūgį, laimė didžioji dalis finansų - iš anksto sutaupyta chaltūra už kompų taisymą, taip kad daugmaž ok.

Rodyk draugams

Pastaruoju metu peržiūrėti filmai

2009-11-30 parašė vyr

 
OurTvSpace.com

Cutthroat Island
Two Weeks Notice
Hulk
Smoke
Charlies Angels: Full Throttle
Road House
Flight of the Intruder
Chicago
Fat Girl
Still Smokin
Up in smoke
Bringing Down the House
Spun
Quicksilver Highway
Old School

Rodyk draugams

Kelmės apylinkėse

2009-11-21 parašė vyr

Penktadienį teko lankytis Kelmėje ir apylinkėse. Pirmiausiai buvome Tytuvėnų urėdijoje esančiame ąžuolo genetiniame draustinyje. Čia auga apie 130 metų senumo ąžuolai, kurių gilės renkamos ir naudojamos ąžuolo sodinukams auginti. Sakė, kad šįmet gilių derlius buvo prastas.


Sekanti aplankyta vieta – Burbaičių piliakalnis. Šis piliakalnis, dar kitaip vadinamas Piliuku, stovi Kražantės upės dešiniajame krante prie Dzinziuko upelio santakos. Kalno šlaitai į upę siekia 25 m aukštį. Piliakalnyje įvairiais metais atlikti įvairūs tyrinėjimai, taip pat ir kasinėjimai – rastas kultūrinis sluoksnis, grublėtos keramikos pavyzdžių. Manoma, kad šiame piliakalnyje I tūkstantmetyje – II tūkstantmečio pradžioje gyveno žemaičių gentys. Amžiams bėgant atsirado įvairių padavimų – būk tai piliakalnį kepurėmis supylę švedai, kad kalne yra milžinų užkasta bažnyčia, o viršuje buvusi skylė ir jei kas įmesdavęs akmenį, šis išlėkdavęs į viršų.


Pakeliui važiuodami privažiavom Lyduvėnų tiltą. Nors jis ne Kelmės, o Raseinių rajone, tačiau irgi pakankamai žinomas objektas. Lyduvėnų tiltas – didžiausias santvarinis plieninis Lietuvos tiltas, 599 metrų ilgio ir 49 metrų aukščio. Pirmą kartą tiltas per Dubysą šioje vietoje pastatytas 1916 metais. Karo metu jį pastatė vokiečiai iš medžio. Netrukus, 1918 metais perstatė iš gelžbetonio, nes buvęs neatrodė labai tvirtas. Sekančio karo metais, 1944 m. vėlgi vokiečiai besitraukdami jį ir susprogdino. Per 29 dienas rusai tiltą atstatė, vėl medinį, sakoma, tam sunaudojo pusę Šiluvos pušyno. Pasibaigus karui, 1948 metais vėl buvo pradėtas statyti gelžbetoninis tiltas, užbaigtas 1952. Tilto statyboje panaudota dalis išlikusių trofėjinių vokiškų santvarų. Ankščiau  ant tilto buvo galima užlipti bet kam ir pasidairyti po apylinkes. Tačiau po Bražuolės tilto sprogdinimo, Lyduvėnų tiltas imtas saugoti, teritorija aptverta dvejomis tvoromis ir yra ginkluotos sargybos postas, ant viršaus lipti dabar nebeleidžiama. Lyduvėnų tiltas yra berods vienintelis Lietuvoje taip saugomas tiltas.

  
Toliau – Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centras. Pastatas visiškai naujas ir kol kas praktiškai tuščias, bus tvarkomasi artimiausioje ateityje. Tytuvėnų regioniniame parke yra daug žymių kultūros paveldo objektų, tokių kaip Šiluvos koplyčia ir bazilika, Tytuvėnų vienuolynas, dvarvietės, piliakalniai. Šį kartą mūsų delegaciją domino tik gamtiniai objektai tad parko direktorius surengė nedidelę ekskursiją prie Bridvaišio ežero.

Bridvaišis žymus tuo, kad būdamas labai nedidelio ploto (46,5 ha) yra gilus – jo gylis siekia beveik 43 metrus. Dėl tokio gylio čia gali treniruotis narai, tiek mėgėjai, tiek profesionalai. Sakoma, kad ežeras turi du dugnus, o pavadinimas kilęs iš žodžių “briedžių vaišės”, nes senovėje atsigerti ežero vandens iš girių ateidavo briedžiai. Gali būti, kad toks gilus ežeras susidarė ištirpus ledyno gabalui ir įsmukus žemės paviršiui – toje vietoje susidariusi įgriuva užsipildė vandeniu. Vėlgi visko gali būti, kad legendose minimi bažnyčių ar ištisų miškų prasmegimai reiškia, kad mūsų protėviai savo akimis regėjo tokias poledynmečio “išdaigas”. Šalia Bridvaišio ežero yra nedidelis to paties pavadinimo piliakalnis, kažkada senovėje buvęs ežero saloje, vėliau ežerui sumažėjus, likęs krante. Manoma, kad ant šio piliakalnio dar XIII a. stovėjusi pilis, tačiau archeologai čia neaptiko jokių radinių.


Dienos išvyka baigėsi prie Kokmaniškės kalno, kur nuo 15 m aukščio apžvalgos bokšto atsiveria įspūdingas apylinkių kraštovaizdis. Tytuvėnų regioniniame parke yra įrengta 13,5 km dviračių trasa, kurios maršrutas “aprodo” svarbiausius kultūros ir gamtos objektus. Aišku, dabar ne sezono metas, tačiau vasarą turėtų būti smagu. Kas dar? Daugiau nieko, dienos dabar trumpos, greitai temsta, niekaip nespėsi apžiūrėti visko, ko norisi.

Rodyk draugams

Tyrėjų naktis

2009-10-02 parašė vyr

Rugsėjo 25 d., penktadienį pas save suorganizavom taip vadinamąją “Tyrėjų naktį”. Nors ir “naktis”, bet viskas vyko dieną. Finaliniai “naktiniai” renginiai buvo numatyti Kaune, botanikos sode, bet nevažiavau. O pas mus Baisogaloje šurmulys prasidėjo kažkur nuo pirmos-antros valandos po pietų. Prigužėjo įvairiausių moksleivių margumynas. Buvo demonstruojami visur vaikų piešinių konkurso eksponatai - virš šimto piešinių ir tai dar nelabai daug, kiek tenka dalyvauti piešinių konkursų organizavime, prisirenka labai daug darbelių, organizuojasi klasės mokyklos ir suplaukia pundais. Kas norėjo, apėjo laboratorijas. Buvo keletas paskaitų, demonstravom keletą populiarių filmų. Išvakarėse perėjau per įvairius sandėliukus ir pririnkau “senovinių” mokslinės įrangos eksponatų - buvo demonstruojamas savotiškas muziejėlis. Seniausias eksponatas gal apie 1950-ųjų metų. Dauguma puikiai veikiantys daiktai, dėl įdomumo paleidau keletą savirašių ir jie smagiai sau tiksėjo. Vakarop prasidėjo koncertas - iš pradžių bardai, o paskui “naktigonė” prie laužo. “Natigonėje” pasirodė keletas liaudiškų kolektyvų - daugiausiai vaikai, bet buvo ir suaugusių. Šokiai, dainos vaidinimai iki kol pradėjo temti. Naktigonė su tikrų žemaitukų arklių žvengimu - aplinkui jodinėjo keletas raitelių ir teikė visam renginiui autentiškumo :)

Aišku, mintys šiais laikais ne vien tik džiugios ir optimistinės. Atrodo, kad mokslui ir visiems tyrėjams iš tikro ateina tamsi naktis. Bet čia aš prie to jau pripratęs, atrodo, kad visą laiką buvo taip arba bent jau panašiai - toks gyvenimas ant “čemodanų”, atrodo tuoj tuoj viskas žlugs, suirs ir bus panaikinta, ir taip jau virš 10 metų! Bet tądien nuotaiką kėlė džiugus jaunimo šurmulys, traškantis didžiulis laužas ir skaidrios rudeninės vakaro spalvos. Viskas bus gerai. Arba bent jau kaip nors :)

Rodyk draugams